Sambo (rusų kalbos trumpinys, reiškiantis „samooborona biez oruzija“ – savigyna be ginklo) – tai palyginti nesenas dvikovos stilius, atsiradęs ir išsivystęs Rusijoje bei oficialiu sportu pripažintas buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Kilmės šaknys glūdi įvairiuose kovos menų stiliuose – kinų Shuaijiao, japonų dziudo ir tradicinėse armėnų, gruzinų, moldavų, uzbekų, mongolų bei azerbaidžaniečių imtynėse.
Oficialia sambo pradžia laikomi 1938 metais, o sambo įkūrėjais – Vasili Oschepkovas (žuvo 1937 m., nes atsisakė išsižadėti, jog dziudo technikos išmoko iš šio stiliaus įkūrėjo Kano Jigoro) ir Viktoras Spiridonovas. Šie du asmenys, nepriklausomai vienas nuo kito, vystė du skirtingus dvikovos stilius, pavadinę juos vienu pavadinimu. Viktoro Spiridonovo stilius buvo „minkštas“, panašus į aikido.
Tokį švelnesnį stilių jis kūrė ir vystė dėl Pirmojo pasaulinio karo metu patirtų stiprių sužalojimų. Anatoly Kharlampievas, Viktoro Spiridonovo mokinys ir pasekėjas, šiandien taip pat dažnai vadinamas sambo stiliaus kūrėju.
Nors pati sporto šaka yra vientisa, skiriamos kelios pripažintos sambo kryptys:
SPORTINIS savo stiliumi panašus į mėgėjiškas imtynes ar dziudo. Varžybos primena dziudo, tačiau šiek tiek skiriasi taisyklės, protokolas, apranga. Pavyzdžiui, skirtingai nuo dziudo, sambo galimi visų tipų skausmingi kojų veiksmai, negalimi smaugimai, daugiau koncentruojamasi į metimus ir kovas ant tatamio iki pasidavimo.
SAVIGYNOS, panašus į aikidziutsu, džiudžitsu arba aikido, remiasi savigyna prieš ginkluotas, beginkles atakas. Visgi dauguma šį kovos meną praktikuojančių specialistų savigynos sambo laiko kovinio sambo dalimi, o ne atskira savarankiška atšaka.
KOVINIS vystomas daugiau koviniams tikslams. Jį sudaro mokymasis naudotis ginklais, nuginklavimo technika. Kovinio sambo metu varžomasi tiek imtynėmis, tiek smūgiavimo technika.
SPECIALUSIS – sukurtas specialiosioms armijos pajėgoms, greitojo reagavimo grupėms rengti. Ši atšaka atsirado visai neseniai, todėl ją taip pat galima vadinti kovinio sambo dalimi.
LAISVOJO STILIAUS – Amerikos sambo asociacijos 2004 metais sukurtos sambo taisyklės. Jos skiriasi nuo tradicinio sportinio sambo tuo, kad čia galimi visi smaugimo veiksmai ir koviniame sambo naudojami veiksmai, bet negalimi smūgiai. ASA šį stilių kūrė tam, kad padrąsintų dalyvauti varžybose ne sambo kovotojus, praktikuojančius tokias sporto šakas kaip dziudo, džiudžitsu.
Kovotojo apranga – raudonas arba mėlynas švarkas su diržu, tos pačios spalvos šortai ir specialus šiai sporto šakai skirtas apavas. Apranga neatspindi kovotojo atskyrio ar reitingo.
Kiekvienas kovotojas privalo turėti po vieną abiejų spalvų aprangos komplektą, kad prireikus galėtų ją keisti. Ant tatamio susitikę du kovotojai visada vilki skirtingos spalvos aprangą.
Rusijoje paplitusiame sambo įvairių spalvų diržai, nusakantys kovotojo lygį, nenaudojami. Tam yra sukurta reitingų sistema. Aukščiausias įvertinimas – pripažinto sporto meistro vardo suteikimas.
Sambo kilmė
Žvelgiant į šio kovos meno atsiradimo istoriją, galima drąsiai teigti, jog tai – Rusijos ir jos regionų tradicinių imtynių bei kovos menų stilių mišinys su naudingais elementais, „pasiskolintais“ iš kitų pasaulio tautų dvikovos technikų ir stilių.
Rusija, pagal geografinę padėtį būdama tarp Europos ir Azijos, turėjo išskirtinę galimybę įvertinti įvairių tautų grobikų ir užkariautojų kovinius sugebėjimus. Jau nuo senų laikų Rusija buvo nuolat puldinėjama: iš pradžių ją puolė vikingai iš vakarų, vėliau – totoriai ir Aukso ordos chanai iš rytų.
Iš užsienio atkeliavo žinios apie europietiškas imtynes, japonų džiudžitsu, prancūzų savate, boksą, graikų-romėnų imtynes. Be to, į sambo įtraukta iš Italijos fechtavimosi mokyklos kilusi puolimo ir gynybos su kardu technika.
Kiekviena kovos menų technika būdavo kruopščiai išnagrinėjama ir apsvarstoma. Nustačius, jog atskirais jos elementais būtų naudinga papildyti sambo stilių, technika būdavo įtraukiama į mokymus.
Pagrindinis šio kovos meno tikslas – įveikti ginkluotą ar neginkluotą priešininką per kaip įmanoma trumpesnį laiką. Dėl to į mokymų programą ir buvo įtraukta džiudžitsu bei dziudo technika.
Jei kuri nors kovos technika tobulai atitikdavo keliamą tikslą, ji būdavo įpinama į bendrąją sistemą, kurios mokydavosi policija, armija, pasieniečiai, slaptoji policija, asmens sargybiniai, psichiatrijos ligonių darbuotojai ir kiti saugumo pareigūnai.
Peržiūrėti kitas kategorijas:
